Ankstesniais semestrais vienas iš šio universiteto studentų Christianas Kresse dažnai susipainiodavo, ką jis savo televizoriuje mato: vakarinę TV programą ar studijų universitete tvarkaraštį, kuriame buvo įrašyta: „Simpsonai, penktadienis, 14–20 val.“
Jaunuolis buvo įpratęs, kad studijuodamas media kultūrą turi lankyti paskaitas apie „Antikinę poetikos teoriją“ arba „Įvadą į medijų istoriją“. Nors „Simpsonai“ nebuvo mėgstamiausias Christiano TV serialas, tačiau kaip ir kiti 40 studentų užsirašė į seminarą apie juos. Prabėgus mėnesiui, studentai jau įtemptai buvo įsitraukę į „Simpsonų“ miestelio Springfieldo visuomenės analizę, filosofavo apie serialo herojų kasdienybę ir tarpusavyje ginčijosi, besinaudodami animacinio serialo herojų citatomis. Itin karštų diskusijų susilaukė moterų vaidmens visuomenėje klausimas.
„Seminaras turėjo padėti analizuoti populiariosios kultūros fenomeną – ir mums šovė mintis kaip pavyzdį pasitelkti būtent Simpsonų serialą“, – teigė seminarą dėstę Tobias Haupts ir Agnes Frey.
Panašiais studijų dalykais studentus vilioja ir kitų universitetų dėstytojai. Pavyzdžiui, Ulmo universitete medicinos studentai analizuoja „Daktaro Houso“ gydymo metodus. „Daktaras Housas“ yra tarsi specialiai sukurtas medicinos paskaitoms. Serialo nagrinėjimas padeda ne tik pasikartoti žinomą medžiagą, bet ir parodo studentams jų galimybių ir atsakomybės ribas“, – teigia seminarą vedantis Ulmo universiteto anatomijos profesorius Tobias M. Böckers.
Gregoras Housas yra genialus, iš pirmo žvilgsnio nemalonus ir priešiškai nusiteikęs ekspertas, puikiai nustatantis retų ir neįprastų ligų diagnozes. Mėgstamiausia proferoriaus Tobias M. Böckers serija vadinasi „Trys kojos“, joje Housas prieš savo paties valią yra priverstas skaityti paskaitą. „Studentams jis pasakoja apie tris ankstesnius savo pacientus, turėjusius skirtingų bėdų dėl kojų. Vienam iš jų buvo įkandusi gyvatė, kitam konstatuotas kojos patempimas, trečiasis tiesiog skundėsi raumenų skausmu. Šioje vietoje mes sustabdome serialo žiūrėjimą ir kartojamės bendrąją anatomiją, audinius, nervų sistemą. Tuomet žiūrime kitas ištraukas ir pasirodo, kad tiek Houso studentai, tiek ir mūsų seminaro dalyviai kaip lengviausią atvejį identifikavo tą, kuris iš tiesų pasirodo yra sunkiausias, ir lėmė tai, kad pacientas iki gyvenimo pabaigos šlubčios. Pasirodo, šis pacientas iš tiesų yra pats daktaras Housas. Jo rodomame nepasitenkinime studentais, nenustatančiais tikrosios diagnozės, slypi nusivylimas ir jį gydžiusių gydytojų klaida. Serialo nagrinėjimas padeda ne tik pasikartoti žinomą medžiagą, bet ir parodo studentams jų galimybių ir atsakomybės ribas“, – apie seminaro metodiką pasakoja T. M. Böckers.
Šios paskaitos yra lyg tarpinis tiltas, jungiantis medicinos studijas ir jaunųjų medikų praktiką ligoninėse ir, nors jos yra savanoriškos, kiekvieną semestrą į jas susirenka daugiau nei pusė studentų.
Diskusijas apie „Simpsonus“ ir „Daktarą Housą“ studentai priima visiškai rimtai, ir aktyvus jų įsitraukimas skatina universiteto dėstytojus galvoti apie kitus panašius kursus ir kitose studijų programose.
